Šiemet labai norėjau parašyti mūsų tinklaraštyje apie Velykas. Velykos – man asmeniškai labai graži šventė, kuomet bunda visa gamta, pradeda žydėti gėlės, grįžta paukščiai. Tad prisiminiau, visai šalia turinti žmogų, kuris daug žino apie pačią Velykų šventę bei jos tradicijas. Agnė – yra Panevėžio kraštotyros muziejaus edukacijos ir informacijos skyriaus vadovė. Bet ne dėl to ją pakalbinau. Kalbinau, nes tai vienintelis žmogus mano pažįstamųjų tarpe, kuriam taip svarbu puoselėti ir saugoti senąsias tradicijas bei švęsti ir kurti bendrumą.
Agnė į mūsų šeimą įnešė naują Velykų tradiciją: Didijį šeštadienį visiems drauge burtis
ir marginti kiaušinius vašku: drauge su vaikais, tėvais bei seneliais. Ir dabar jau nelabai įsivaizduojame, kad galėtų būti kitaip. O marginimas vašku mane taip pavergė, kad norisi, jog daugiau žmonių nebijodami išbandytų šį nuostabų marginimo būdą. Tad tą gražią popietę ir pasikalbėjom apie tai, kodėl svarbu yra visko nesumoderninti ir nesušiuolaikinti, o kaip tik saugoti senąsias mūsų tradicijas ir perduoti bei parodyti jas savo vaikams.
Esu labai dėkinga Agnei, kad sutiko pasidalinti savo mintimis bei papasakoti daugiau apie marginimą vašku. Tikiuosi ir jūs rasite šiame mūsų pokalbyje įkvėpimo savo Velykoms ir galbūt nuveiksite kažką tokio, ko niekada dar nedarėte.
Agne, kaip atrodė tavo vaikystės Velykos?
Pirmiausia, tai pamenu, kad Velykų rytą reikėdavo labai anksti keltis, nes važiuodavome iš Panevėžio pas senelius į Anykščių rajoną. Susirinkdavo visas būrys pusbrolių, pusseserių, tetų ir dėdžių. Visi susiveždavome jau numargintus kiaušinius ir Velykų dieną jais dalindavomės, rinkdavome gražiausią, stipriausią bei ridendavom. Vaikystėje ridenimas ne retai būdavo toks linksmas, kad dažnai iš margučių likdavo tik tryniai (juokiasi).
Kokios Velykų tradicijos, atsineštos iš tavo šeimos yra puoselėjamos šiandien?
Šiandien aš Velykų neįsivaizduočiau be savo šeimos ir be mamos gamintų virtinukų su grybais. Anuomet nuo Pelenų dienos mūsų šeima jau visada pasninkaudavo ir mes negaudavome mėsos, tad priešvelykinis patiekalas, kurio labai laukdavome, būdavo būtent virtinukai su grybais. Todėl ir dabar visi susirenkame šeimomis Didijį šeštadienį, marginame kiaušinius vašku, ragaujame mamos virtinukus ir bendraujame.
Man taip pat svarbu, daiktai kurie supa mane. Daiktai, kurie turi istoriją: tarkim dėžutė ant stalo su vaškavimo priemonėmis yra padovanota vyro močiutės. Austas takelis ant mano stalo irgi padovanotas močiutės ir kabėjo per mano ir vyro vestuves. Visada mano stalą puošia daiktai, kurie man yra emociškai brangūs. Mano nuomone, labai svarbu yra tai, ką atsinešame iš savo (tėvų) šeimų ir ką puoselėjame savosiose. Tokie ir esame.
Ar marginimas vašku irgi atėjo iš šeimos?
Ne, šeimoje kiaušinius margindavome svogūnų lukštais, pridedant įvairių žolelių, kruopų. Į marginimą labai įsitraukdavo visi šeimos nariai. Na, o marginti vašku išmokau jau pradėjusi dirbti muziejuje. Išmokė kolegės, kurios tuo metu vesdavo kiaušinių marginimo edukacines programas. Ir kai pirmą kartą pamačiau kaip tai daroma, atrodė neįmanoma, bet pabandžius kelis kartus atsirado didelis azartas ir norėjosi išbandyti vis kitokius raštus, simbolius bei spalvas.
Kaip jau minėjau, esi viena iš nedaugelio mano pažįstamų, kuri taip stengiasi išsaugoti tai, kas sena ir dažnai net sakyčiau besipriešinanti įvairioms naujovėms. Kodėl tau tai svarbu?
Manau, jog labai svarbu perduoti visas tradicijas iš kartos į kartą. Jeigu aš savo vaikams nieko nepasakočiau ir nerodyčiau, tai jiems būtų galbūt įprasta klijuoti lipdukus ant kiaušinių arba išvis įsigyti juos jau margintus. Taip pamažu mūsų tradiciniai (skutinėjimas, marginimas vašku, dažymas žolelėmis ir svogūnų lukštais) marginimo būdai tiesiog išnyktų. Juk Velykų šventė nėra kažkoks įprastas vakarėlis. Šventė turi simboliką, reikšmę. Todėl labai svarbu suvokti, kodėl mes švenčiame, kokia tai šventė. Kai kalbiesi apie visą metų gamtos ratą, simboliką, apie mūsų žemę, vandenį ir ugnį, supranti, kad tiek gamtoje, tiek mūsų tradicinėse šventėse viskas yra susiję. Tada ir aiškiau pasidaro, kodėl darome būtent taip ir ne kitaip.
Tai kodėl reikia marginti margučius? Kokia viso to reikšmė?
Margutis yra gyvybės simbolis, kuris mums primena gyvenimą ir visą jo tėkmę. Lygiai kaip mūsų žemė, kuri neturi nei pradžios nei pabaigos, taip ir margutis neturi pradžios ir pabaigos. Velykų šventė priverčia mus visus bebėgančius sustoti ir susimąstyti, nepražiopsoti svarbių dalykų, labiau suvokti visą gyvenimo ir gamtos ratą. Būtent todėl labai svarbu stabtelėti ir nepatingėti pačiam nusimarginti bent vieną margutį. O ir pačio numargintas jis visuomet bus brangesnis. Margučius galima užburti raštais ir spalva ir padovanoti artimajam kaip pavasario linkėjimą.
Tad gal galėtum daugiau papasakoti, kas gi turėtų būti per Velykas, ką galėtume kiekvienas padaryti, kad kuo daugiau tų tradicijų liktų mūsų Velykų šventėje?
Pavasaris, tai atsinaujinimo laikas, kada atsinaujina ne tik žmogaus mintys, energija, bet ir namai tarsi turi atsižviežint. Todėl pirmiausia, patarčiau iki Didžiojo šeštadienio pietų meto viską susitvarkyti, išsiplauti, pasiruošti Velykų patiekalų planą, išsivalyti langus, kad saulė lengviau į namus patektų. Ir netgi, jei yra galimybė galima pragrėbliuoti žolę, nes taip budinam žemę iš žiemos miego. O jau šeštadienio popietė turėtų būti skirta kiaušinių marginimui.
Taip pat ant stalo turėtų būti, kuo daugiau raudonų margučių, nes tai simbolizuoja gyvybę. Taip tarsi kviečiame daugiau gyvybės aplink mus: žmonių, juoko, pašnekesių, bendravimo, augimo, žydėjimo.
Taip pat siūlyčiau per Velykas pasisupti. Tai pavasario ritualas, simbolizuojantis žemės supimąsi. Todėl reikėtų per Velykas išsikrapštyti iš namų, susirasti sūpynes ir gerai išsisupti.
Ir dar viena labai svarbi ir graži tradicija, bet šiek tiek primiršta, tai Velykų pusryčių ritualas. Pusryčiai turi prasidėti nuo margučio. Pirmajį margutį turi pasidalinti visi sėdintys prie stalo į tiek dalių kiek yra žmonių. Taip simbolizuojant bendrystę ir kiekvieno šeimos nario svarbą. Tradicija panaši į plotkelės laužymą per Kūčias.
Taip pat labai norėčiau, kad pasidalintum savo žiniomis apie marginimą vašku. Kaip manai, ar visi gali išmokti marginti vašku ir ką reikėtų žinoti pradedančiajam, kad jam tai eitųsi kuo lengviau?
Marginti vašku gali visi: tiek vaikai, tiek tie, kurie niekada to nebandė.
- Reikia turėti pagaliuką su paprastu vinuku ir kiaušinių. Kiaušiniai turėtų būti šilti, nes ant šilto kiaušinio lengviau brėžti norimą ženkliuką: jis gaunasi ilgesnis, aiškesnis, didesnis.
- Būtinai reikėtų pasirūpinti natūraliu bičių vašku. Visiškai netinka parafinas. Vaškas lydosi aukštesnėje temperatūroje ir dėl šio karščio galime pagaliuko ir adatėlės pagalba padaryti ilgesnį brūkšnį. Parafinas lydosi žemesnėje temperatūroje, greičiau atvėsta ir gali visiškai nepavykti Vašką lydome specialiuose židinukuose arba tiesiog dangtelyje, apačioje padėję žvakę. Svarbu prisiminti, kad vienas pagaliuko pamerkimas į vašką yra vienas ženkliukas.
- Taip pat siūlyčiau prieš pradedant vaškuoti, sugalvoti, ką norite pavaizduoti ant margučio. Raštai susideda iš kilpučių, brūkšniukų ir taškiukų. Siūlyčiau pasižymėti centrą ir tada pagrindines ašis: šiaurę, pietus, vakarus bei rytus. Ir tuomet užpildom tarpus. (žr. nuotraukose).
- Ką vaizduoti griežtų taisyklių nėra. Mūsų protėviai dažniausiai vaizduodavo saulę, paukščio pėdutes, augalų motyvus. Dalindavo margutį pusiau, norėdami pavaizduoti dieną ir naktį, rytą ir vakarą. Galima margutį dabinti vien brūkšneliais ir taškeliais, taip pavaizduojant pasaulio sukūrimą. Yra sakoma, kad ant vieno margučio turi būti 200 ženkliukų.
- Adatėlę prieš pradedant marginti reikėtų truputį palaikyti įmerkus į išlydytą vašką. Adatėlę laikyti gulsčią, o dėti ant kiaušinio stačią.
- O tada jau išdabintą kiaušinį merkti į dažus. Dažai patys paprasčiausi iš bet kurio prekybos centro, tik į dažus dar įpilti po šaukštą acto ir būtų geriau jei ir jie būtų šiek tiek šilti. Palaikę, ištraukiame ir atsargiai, smarkiai netrinant nusausiname servetėle.
O tada belieka jais tik grožėtis!
